Šilko dvelksmas

Aušra Dajorė 2017 gegužės mėn. 29 d.

Atveriu savo duris, po kuriomis kilimėlis su užrašu – užėjęs nusišypsok, o jei tau tai neįprasta, vis tiek užeik, galbūt mes kartu atrasime rimtų veidų diskusiją. Užeik, pasidalinsi savo emocijomis. Ne, tikrai ne svarbu kokiomis, svarbu, kad emocijomis... Kiekviena emocija sukuria kažką naujo, kažką gražiai šiurkštaus. Skaityti daugiau

Vienas, du, trys...

Aušra Dajorė 2017 kovo mėn. 16 d.

Visi, tamsiai pilki žingsniai jau sudėlioti, knygos dainuojančios apie gyvenimo taisykles perskaitytos. Liko tik atrasti ją, tą melodiją, kuri skambės atsikėlus ir migdys tamsumoje. Jį, tą grožį, kuris kels pavydo bangą ir stums į priekį. Juos, tuos jausmus, kurie draskys man krutinę verždamiesi užpildyti mane supančius žmones. Skaityti daugiau

Aš mažas žmogeliukas...

Aušra Dajorė 2017 sausio mėn. 30 d.

Mes gyvename pasaulyje, kuris sukasi blaškydamas mus tarsi vėjas pučiantys pro seno švyturio sienas, vis praversdamas jo užsisenėjusias širdies durys. Ir tas girgždesys mums primena, kad kuo labiau mes užsiskleidžiame, tuo tas durys sunkiau atidaryti. Diena, kai susipažinau su Ramune buvo eilinė. Skaityti daugiau

Claudia

Aušra Dajorė 2017 sausio mėn. 12 d.

Kai pamačiau ją, nesupratau kas atsitiko, dabar suprantu... Kūno spalva rausva, mažas lašelis nukrito ant šilko ir išsiliejo, išsiliejo kaip tą syk jausmas užtvindęs mano krutinę.[br] – Taip jis bus melsvas, kaip dangus. Dar vienas mostas ir ji gims, gims prisiminimuose, paveiksle. Ta mielai besišypsanti moteris Claudia... Skaityti daugiau

Debesų kelias

Aušra Dajorė 2017 sausio mėn. 4 d.

Pūkšt ir panyri! Plauki savo distancija, nežinia kiek ji truks 3 – 10 metrų. Iškišęs galva įkvėpi gryno oro ir vėl paneri. Jauti kaip oda susiraukšlėja, per šiltas vanduo. Išnyri, tuojau atsisuksiu, pasakysiu, apkabinsiu, mylėsiu, vertinsiu, tik suprantu viskas pralėkė, kaip dešimt minučių praleistų plaukiojant baseine. Skaityti daugiau

Lūpos

Aušra Dajorė 2016 gruodžio mėn. 16 d.

Prisiliečiu prie krūtinės, dar vienas naujas potyris, kuris mane pripildo motinos gyvastimi ir aš jau augu... Adatos durys perveria jas, nutirpsta. Uždaromos durys, per langą matau, kaip baltas chalatas nuvinguriuoja koridoriumi ir štai aš ta būsima gražuolė, kuriuos geis visi ir nusišykti ką galvos, juk svarbu geis... Skaityti daugiau

Akys, kuriuos žiūrėjo į mane

Aušra Dajorė 2016 lapkričio mėn. 29 d.

Akys, kuriuos žiūrėjo į mane atrodė persmelktos liūdesio, praeities neapykantos, raukšlėtos nuostabos. Tarsi klausdamos: – „Kurie pragaištingi klystkeliai tave atvedė į šį dievo užmirštą kraštą?“ Kraštą, kuriuo gatvės persmelktos cigarų dūmais, vaikų riksmais, neišsipildžiusiomis svajonėmis. Kraštą, kuriame liūdnų akių mama, laikanti mergaitę ant rankų, yra kasdienybė. Skaityti daugiau

Stalas, prie kuriuo sėdėjo trys moterys

Aušra Dajorė 2016 rugsėjo mėn. 6 d.

Moterims, kurios sėdėjo prie klykiančių jausmų stalo jau buvo nebesvarbus jų amžius, buvo nebesvarbi akimirka, kurios jos troško, buvo svarbi tik laiko tėkmė. Pasibaigus diskusijai pirmoji moteris taip ir nepamatė ko taip siekė trečioji. Keista, bet viso pokalbio metu ji matė tik raukšles, kurios buvo likusios ant trečiosios moters rankų. Skaityti daugiau

Maži atsiminimai, didelės patirtys.

Aušra Dajorė 2016 liepos mėn. 29 d.

Ką iki šiol sugebu tai, kaip vaikystėje papūsti lūpas, kai kažkas nepatinka, vyras gali tai patvirtinti. Arba pažvelgti savo žvilgsiu kuris nužudo. Dabar šypsausi, kažkas pasikeitė, kažkas liko, tik galiu pasididžiuoti didžiausiu pasiekimu – daiktai nebesuteikia didžiausios laimės. Dažna mano suknelė iš HUMANOS, didžiausia laimė man – šeima. Skaityti daugiau

Nuogumas

Aušra Dajorė 2015 kovo mėn. 14 d.

Nuogumas jai nebuvo svetimas, aš tik patenkinsiu savo norą, tai tikrai ne liga, mintyse galvojo Ana. Nieko baisaus, man viskas gerai, tai tik kūnas. Nežiūrėk į mano veidą, žiūrėk į mano kūną! Ar aš tau esu graži? Skaityti daugiau

Vaivorykštės spalvos

Aušra Dajorė 2015 sausio mėn. 10 d.

i miegi tavo gyvenimas prabėga taip greitai jog nespėji suprasti laiko tėkmės. Metai skrieja tarsi kažkas suktų laikrodžio rodykles. – Ar matėte kada vaivorykštę, kiek joje spalvų? Visai, kaip šilke. Galbūt norėtumėte jį paliesti, rankomis perbraukti ir kartu nutapyti šį fantastiška gyvenimą? Aš Jums padėsiu pasinerti į Jūsų svajones, pažadu![br] Tyri jausmai, štai kas padeda išlikti žmogumi. Taigi jūs ir esate ta maža mergaitė. Tapom kartu, svajojam ir niekam neleidžiam sukti laikrodžio rodyklių. Mes nutapysime visas vaivorykštės spalvas! Skaityti daugiau